Mūsų Išganytojas Paskutinės vakarienės metu, tą naktį, kurią buvo išduotas, įsteigė eucharistinę savo Kūno ir Kraujo auką, kad pratęstų Kryžiaus auką ilgus amžius, iki vėl ateis, ir savo mylimai Sužadėtinei Bažnyčiai šitaip patikėtų savo mirties ir prisikėlimo atminimą – gailestingumo sakramentą, vienybės ženklą, meilės ryšį, velykinį pokylį, kuriame priimamas Kristus, siela pripildoma malonės ir mums duodamas būsimos garbės laidas.
Plg. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1323
KAM TEIKIAMAS EUCHARISTIJOS SAKRAMENTAS
Šv. Mišių metu kiekvienam pakrikštytam, sulaukusiam pakankamo protinio subrendimo ir žinančiam pagrindines katalikų tikėjimo tiesas tikinčiajam, esančiam malonės būklėje, t. y. neturinčiam sunkių nuodėmių.
Sekmadienio Eucharistija patvirtina visą krikščionio gyvenimą. Todėl tikintieji turi pareigą sekmadieniais ir švenčių dienomis dalyvauti šv. Mišiose, nebent tam sutrukdytų svarbi priežastis (pvz.: liga, kūdikio ar neįgalaus žmogaus priežiūra). Dalyvavimo šv. Mišiose įsakymą įvykdo tas, kas šventės dieną (arba jos išvakarėse) dalyvauja švenčiamoje Eucharistijoje. Kas sąmoningai nepaiso šios pareigos, sunkiai nusideda. Bažnyčia tikintiesiems labai pataria priimti šv. Komuniją kiekvieną kartą, kai tik jie dalyvauja Eucharistijos šventime. Bažnyčia moko, jog visi pakrikštytieji, esantys malonės būklėje, gali vertai priimti Eucharistiją. O kiekvienas sąmoningo amžiaus sulaukęs katalikas turi pareigą (jos nepaisymas yra nuodėmė) bent vieną kartą per metus atlikti Išpažintį ir priimti šv. Komuniją.
